AÅ¡ nesu Charlie ir galit eit velniop

Šįryt paryžieÄ iai, o kartu su jais ir visas likÄ™s pasaulis, prabudo makabriÅ¡kuose parako dÅ«muose. Satyrinio žurnalo Charlie Hebdo biure, kasdienio susitikimo metu keletas religinių fanatikų – kurie toli gražu nebuvo nei pirmi, nei paskutiniai – atvÄ—rÄ— ugnį į susirinkusius žmones. Dvylika mirusiųjų ir dar daugiau sužeistų, kurių daugumÄ… sudarÄ— visiems gerai žinomi ir žiniasklaidoje dažnai pasirodydavÄ™ žurnalistai bei karikatÅ«ristai, o taip pat ir du mentai, kurie – skirtingai nei kiti – už tai kad yra taikiniai gauna atlyginimÄ…. IÅ¡skyrus keletÄ… karo vilkų, dauguma žmonių į tai pirmiausiai reagavo užjausdami Å¡io žiauraus iÅ¡puolio aukas. Å is įvykis, kruviniausias PrancÅ«zijoje nuo faÅ¡istinio iÅ¡puolio traukinyje Strasburas-Paryžius 1961-ųjų birželio 18-Ä…jÄ… Alžyro karo metu, ir ryžtas bei Å¡altakraujiÅ¡kumas, su kuriuo jo vykdytojai atliko žudynes, iÅ¡Å¡aukia dar nepamirÅ¡tÄ… terorÄ…. Tuo paÄ iu tai yra religijos niekingumo teroras, kuris Å¡iandien labiau nei bet kada ženkliÄ… dalį pasaulio gyventojų vedžioja už nosies ir neleidžia patiems apmÄ…styti juos supantį pasaulį. Mums, anarchistams ir revoliucionieriams, prie viso to prisideda ir vis dar sÄ—kmingai terorizuojanti nacionalinÄ— vienybÄ—. Tai yra vienybÄ—, kuri iÅ¡Å¡aukiama kaskart, kai valstybÄ—ms prireikia proletarų patrankų mÄ—sos. Nes pasiaukojimo nuolat praÅ¡oma iÅ¡ tų paÄ ių žmonių. Pasiaukojimo už didingiausius interesus, kurie niekada nepriklauso mums patiems – už tautos, „taikos“ arba respublikos interesus – kai tuo tarpu atsakingieji ir toliau Å¡veiÄ ia paauksuotus savo rÅ«mų turÄ—klus.

To paties iÅ¡ mÅ«sų praÅ¡Ä— dar prieÅ¡ Å¡imtÄ… metų, kai 1914-aisiais vienytis turÄ—jome prieÅ¡ vokieÄ ius. PrieÅ¡ keletÄ… metų to paties reikÄ—jo „Merah istorijos“ [1] metu. Bosai ir darbininkai, kaliniai ir jų prižiÅ«rÄ—tojai, mentai ir „nusikaltÄ—liai“, turtingi ir vargÅ¡ai – visi susikibÄ™ rankomis prisideda prie visuotinio gedulo. Å iandien nebeegzistuoja klasÄ—s, žmonių nebeskiria sienos, nebestovi barikados – taÄ iau tÅ«kstanÄ iai žmonių iÅ¡eina į PrancÅ«zijos (ir kitų Å¡alių) gatves. Ir kam nuo to geriau? Tikrai ne tÅ«kstanÄ iams tų, kurie palikti pÅ«ti Paryžiaus ir kitų miestų gatvÄ—se. Akimirksniu valstybÄ—s terorizmas, respublikos ir demokratijos terorizmas, pinigų terorizmas spaudžia krokodilo aÅ¡aras ir rodosi esantys siaubingai malonÅ«s – džihadistai jiems duoda progÄ… atstatyti iÅ¡tisos visatos pusiausvyrÄ…, kuriai trÅ«ksta tik gero karininko, kuris atstotų Å¡io organizmo galvÄ…. Bet Å¡iandien kalbama ne apie Elzaso ir Lotaringijos susigrąžinimÄ…, Å¡iandien pirmoj vietoj yra „apginti pasaulietines vertybes ir saviraiÅ¡kos laisvę“. Kitaip tariant, vienÄ… didelÄ™ Å¡Å«dų krÅ«vÄ… mums, kurie siekia sunaikinti visas religijas ir norÄ—tų uÅ¾Ä iaupti visus, kurie dÄ—vi kaklaraiÅ¡tį, sutanÄ… ar kokiÄ… kitÄ… didikų simbolikÄ… ar uniformÄ….

Visi prie to prisideda verksmingais komentarais – kiekviena partija, kiekviena organizacija iÅ¡ visų įmanomų kampų įskaitant libertarus [2] mums atriaugÄ—ja tas paÄ ias kalbas apie patį „sugyvenimą“ užpuolusius „barbarus“.

Bet kas iš tiesų yra barbaras?

Sustokime trumpam prie Å¡io žodžio. KilÄ™s iÅ¡ graikiÅ¡ko barbaros („svetimtautis“), Å¡is žodis senovÄ—s Graikijoje buvo vartojamas kalbant apie visus tuos, kurie pateko už jos civilizacijos ribų, t.y. kalbant apie tuos, kurie nekalbÄ—jo graikiÅ¡kai ir netikÄ—jo į graikų dievus. Taigi, barbaras yra kitas, tas, kuris nevalgo tos paÄ ios sriubos – arba bent jau nevalgo prie to paties stalo. Montaigne teigÄ—, jog „barbaru vadiname tÄ…, kuris nÄ—ra mums naudingas“. Kaip jau ne kartÄ… minÄ—jome, mes patys nematome jokių barbarų – mes matome tik individus, gyvenanÄ ius Å¡ios niÅ«rios civilizacijos viduje. Nežinome nieko, kas bÅ«tų jos iÅ¡orÄ—je; tiesa, mes pažįstame iÅ¡stumtuosius, taÄ iau niekas negalÄ—tų bÅ«ti labiau viduje nei jie.

Šiandienos „barbarai“ nė iš tolo nėra svetimi šiai civilizacijai – kad ir kaip tokia mintis guostų jos sergėtojus. Visai kaip kadaise pagarsėjusi „barbarų gauja“, jie yra gryni šios civilizacijos produktai. Jie puikiai išmano jos kodus, jie naudojasi jos įrankiais, ir yra labai panašūs į tuos, kurie juos keikia. Nes nėra didelio skirtumo, ar žudikai dėvi žalią, ar juodą uniformą, ar jie šaukia „šlovė demokratijai“, ar „Dievas didingas“, ar neša trispalvę, ar džihadistų vėliavą, ar juos palaiko dauguma, ar ne, ar jų skerdynės yra teisėtos, ar ne, ar esame jų žudomi Apšvietos, ar miglos vardu. Vykdydami savo makabriškus planus, nuo akimirkos kai iš individo atimama bet kokia galimybė save realizuoti taip kaip jis pats tai supranta, jie visi patenka į tą patį planą.

Terorizmas nÄ—ra barbarų užsiÄ—mimas. PrieÅ¡ingai, tai yra labai civilizuota praktika – juk ir pati demokratija gimÄ— Teroro įsÄ iose. DÄ—l Å¡ios priežasties prieÅ¡ terorÄ… nÄ—ra įmanoma kovoti tuo paÄ iu nekovojant prieÅ¡ jį gaminanÄ iÄ… ir juo besinaudojanÄ iÄ… civilizacijÄ… – nuo 1792-ųjų „rugsÄ—jininkų“ iki visa naikinanÄ ių kalÄ—jimo bausmių ir Daesh [3] Å¡iandien. Kas yra tie kiaulÄ—s su kaklaraiÅ¡Ä iais, kurie siunÄ ia savo armijas žudyti CentrinÄ—je Afrikoje, Afganistane ir kitur, ir kurie dabar mus moko pacifizmo kai Paryžiuje buvo nužudyti dvylika žmonių? Tai bÅ«tent tie, kurie Å¡iuo metu braunasi į televizijÄ… tam, kad ten iÅ¡spaustų porÄ… aÅ¡arų ir taip laimÄ—tų ar iÅ¡saugotų porÄ… balsų savo apgailÄ—tinose apklausose.

Å iandien Charlie mes nesame ne daugiau nei vakar, o kažkieno mirtis mÅ«sų vakarykÅ¡Ä ių priešų nepaverÄ ia Å¡iandienos draugais – tokius fokusus paliekam hienoms ir maitvanagiams. Mes nesame pripratÄ™ lieti aÅ¡arų prieÅ¡ paminklus žurnalistams (net ir tiems, kurie yra tariamai alternatyvÅ«s ar libertarai) ir mentams, nes jau seniai supratome, jog žiniasklaida ir policija yra svarbiausi teroro civilizacijos ginklai, vienoje pusÄ—je gaminantys pritarimÄ… jai, kitoje – represijÄ… ir įkalinimÄ…. DÄ—l to neketiname kartu su vilkais, ar net su avim, verkti dÄ—l kitų vilkų.

Å ie gruobuonys, kurie Å¡iandien mÅ«sų praÅ¡o verkti ir kartu Å¡aukti „AÅ¡ esu Charlie“, tai tie patys kostiumuoÄ iai, kurie yra tiesiogiai atsakingi auginant tokias grupuotes kaip Al-Qaeda ir Daesh – kurios, nepamirÅ¡kime, yra senos vakarų demokratijos sÄ…jungininkÄ—s, dabar paprasÄ iausiai nusprendusios paÄ ios užlipti ant geostrateginio podiumo. Tie patys niekÅ¡ai savo teismuose, komisariatuose ir belangÄ—se kasdien žudo, uždaro, kankina ir atstumia visas tas ir visus tuos, kurie neseka jų botagu ir Å¡vietimu nurodytais keliais. Tos paÄ ios civilizuotos bÅ«tybÄ—s, kurių dÄ—ka prie jų pastatytų sienų dvÄ—sia mÄ—ginantys pabÄ—gti nuo vargo ir karo, sukeltų arba jų paÄ ių, arba Å¡iandieninių jų priešų salafistų. [4]

Mes neturim jokio noro, kad Å¡ie niekÅ¡ai mus civilizuotų ar užtildytų. Dar mažiau noro turim trintis su jais alkÅ«nÄ—mis. Nes mes norime veikti prieÅ¡ juos – prieÅ¡ juos ir prieÅ¡ visus tuos, kurie prisidengdami begale religinių, politinių, bendruomeninių, tarpklasinių, civilizacinių ar nacionalistinių pretekstų mus laiko tik pÄ—stininkais, kuriuos galima stumdyti ir paaukoti vienoje didelÄ—je ir absurdiÅ¡koje Å¡achmatų lentoje. Å iandien, kaip ir vakar, neproÅ¡al prisiminti Rudolfo Rockerio žodžius: „tautinÄ—s valstybÄ—s yra viso labo politinÄ—s bažnyÄ ios. Vadinama tautinÄ— savimonÄ— yra ne įgimta, bet iÅ¡mokta. Tai yra grynai religinÄ— sÄ…voka – vokieÄ iu, prancÅ«zu ar italu esama lygiai taip pat kaip esama kataliku, protestantu ar žydu.“

TaÄ iau nederÄ—tų nuvertinti pavojaus, kurį kelia Å¡ie Alacho beproÄ iai, Å¡ie nusižeminimo ir moralinio mazochizmo garbintojai. Ir nors Å¡iomis dienomis mes ir pralaimime jiems pritraukdami žmonių iÅ¡ visų pusių, Å¡is klausimas privalo bÅ«ti iÅ¡keltas tam, kad iÅ¡vengtume neaiÅ¡kumų. Jis turi bÅ«ti iÅ¡keltas tam, kad jo vietos neužimtų tie, kurie norÄ—tų mus dar labiau suskaldyti atsiremdami į liÅ«dnai pagarsÄ—jusiÄ… musulmonų dalį ir apkaltindami iÅ¡tisÄ… grupÄ™ žmonių su savo kalbomis apie „civilizacijų sandÅ«rą“, netgi apie pilietinį karÄ…, kurio pasekmių, lieÄ ianÄ ių mus visus, jie net nesugeba suprasti.

O kÄ… galÄ—tume pasakyti apie tÄ… valytojÄ…, kurio kÅ«nÄ… pervÄ—rÄ— kulkos, kuris buvo Å¡altakraujiÅ¡kai nužudytas, nors buvo visiÅ¡kai niekuo dÄ—tas? Kas rÅ«pinasi juo? Tikriausiai jis neturÄ—jo twitterio paskyros, tikriausiai jis net neturÄ—jo priÄ—jimo prie nÅ«dienos spektaklio, jis neturÄ—jo nei vardo, nei veido, nei biÄ iulio, kuris dÄ—l jo paverktų televizijoje. Jis nebuvo Charlie. Jis – tik netiesioginÄ— keleto dievo pamiÅ¡Ä—lių Å¡Å«vių auka, kaip ir daugybÄ— kitų žmonių kasdien, kaip ir tÅ«kstanÄ iai netiesioginių valstybÄ—s aukų visame pasaulyje. Šįvakar savo mintis skiriame jam.

Viena yra aiÅ¡ku – kai rinktis galima tarp choleros ir maro, tarp kokio nors dievo bei jo kariaujanÄ ių, nukryžiuotų ar žudanÄ ių pranašų, ir tarp kokios nors Å¡Å«dinos valstybÄ—s su savo žudanÄ iais mentais ir kareiviais, iÅ¡ tiesų nÄ—ra jokio pasirinkimo. Dabar ir visada mes atsisakome rinktis iÅ¡ daugybÄ—s vergovÄ—s ir paklusnumo formų. MÅ«sų pasirinkimas gali kilti tik iÅ¡ mÅ«sų paÄ ių, nes mes renkamÄ—s laisvÄ™.

Šiuo beviltišku metu, tariamos „nacionalinės vienybės“, pilietinio karo, fanatikų džihadų ir „tikrų“ valstybių vykdomų karų akivaizdoje, socialinį karą privalome išvesti į pirmą planą – tiek, kad žiežirba įgautų liepsną.

Anarchistai ,
2015-ųjų sausio septintoji

IÅ¡ Netvarka.