forumarticles Section Audio La Fanzinotheque brochures journaux nouscontacter Acceuil
Accueil > Other langages / Otros idiomas / Altri idiomi / Andere Sprachen… > Lietuvių > Kodėl mes atsisakome „politinio kalinio“ sąvokos?

Kodėl mes atsisakome „politinio kalinio“ sąvokos?

dimanche 21 septembre 2014

Toutes les versions de cet article : [français] [italiano] [lietuvių] [srpskohrvastski]

Jau keletą metų tai šen, tai ten ir vėl išnyra „politinio kalinio“ sąvoka. Sąvoka, kuri bent jau antiautoritariniuose rateliuose kaip manėme pradingo dar prieš keletą dešimtmečių.


„Politinis kalinys“ tapo įvairiausių marksistinių ir maoistinių sektų, Amnesty International bei kitų buržuazinės politikos priešininkų autoritariniams režimams Rusijoje, Birmoje ar Irane, atlieka. Be to ji yra vartojama ir visokio plauko nacionalinio „išsivadavimo“ kovose, tokiose kaip Baskų krašte, Kurdistane ar Palestinoje – o taip pat ir kraštutinės dešinės iniciatyvose. Iš dalies dėl to mus neramina naujas sąvokos „politinis kalinys“ sužydėjimas viso pasaulio bičiulių kalbose. Kartui ir visiems laikams atsikratyti šia sąvoka norėtume ne vien dėl to, jog ji yra absoliučiai nesuderinama su antipolitinėmis mūsų perspektyvomis, priešiškomis visiems tiems, kurie norėtų mus valdyti, mus atstovauti ir dominuoti pasitelkdama politines priemones. Svarbesnė priežastis yra tai, jog sąvoka „politinis kalinys“ turi numatytų ar nenumatytų pasekmių, tarp kurių – perskyra tarp kalinių, kuri yra grįsta išskirtinai per padidinamąjį baudžiamojo kodekso stiklą valstybės priskirtais „nusikaltimais“. Tai sukuria tariamu nusikalstamų veiksmų vertingumu grįstą hierarchiją tarp tų, kurie labiau nei kiti yra verti būti išvaduoti ar palaikomi, ir visų kitų. Taip ištrinama visa iki šiol egzistavusi anarchistinė ir antiautoritarinė įkalinimo kritika. Galiausiai solidarumas imamas reikšti tik tiems kaliniams, kurie buvo įkalinti savo idėjų dėka, o visi likę yra arba visiškai pamirštami, arba naudojami tik tada, kai tai yra paranku.

Tačiau kas iš tiesų yra politinis kalinys? Pažvelkime į tai viešpatavimo akimis: pavyzdžiui, Europos Tarybai sulaikytasis politiniu kaliniu laikomas tada, kai jo sulaikymas pažeidžia vieną iš kertinių Europos žmogaus teisių konvencijos punktų, o tiksliau – kai pažeidžiama „minties, sąžinės ir religijos laisvė, taip pat laisvė reikšti savo mintis bei dalintis informacija, ir susirinkimų bei susivienijimų laisvė“. Taip pat politiniu kaliniu tampama ir tada, kai sulaikymas vykdomas išskirtinai politiniais motyvais, nepaisant realaus ar išgalvoto įstatymo pažeidimo. Tačiau ar tokios demokratinės šnekos turi ką nors bendro su anarchistais?

Aiškumo daliai paminėkime, jog pritariame teiginiui, kad didžioji dalis sulaikymų šiomis dienomis, kaip ir bet kuriais kitais laikais, su politiniais kontekstais bei motyvais yra susiję daug labiau nei su kokiu nors prasižengimu. Nors teismo metu kaltinimai beveik visada yra grindžiami faktais, dėl to, kiek ir kaip nubausti už vienokį ar kitokį prasižengimą arba vieną ar kitą visuomenės grupę, nusprendžia tik valstybė ir jos teisinė sistema. Taip yra dėl to, kad bausmių už visus „nelegaliais“ vadinamus veiksmus įgyvendinimas yra paprasčiausiai neįmanomas dėl per didelės įstatymų masės, dėl policinio aparato plyšių ar dėl kitų techninių priežasčių – o taip pat ir dėl politinių motyvų, kadangi nulinės tolerancijos politika ženkliai padidintų maišto riziką. Neteisėtų veiksmų represija (kurios viena iš priemonių ir yra įkalinimas) dėl to yra priklausoma nuo priimtos strategijos ir nuo politinių sprendimų.

Juk ar nėra tiesa, jog įkalinami žmonės yra tam, kad padidėję ar pamažėję skaičiai patenkintų rinkimines politikų ambicijas, kad būtų suteikta atramos visokio plauko programoms, ar tiesiog tam, kad būtų papudrintos smegenys? Ar netiesa, jog įkalinami dažniausiai yra tie, kurių niekas nenori matyti visuomenės gretose – netrokštamieji, kurie visą gyvenimą turi reikalų su represinėmis institucijomis vien dėl to, kad yra vargšai ir neturi pakankamai resursų apsiginti tomis priemonėmis, kurias jiems dedasi „užtikrinanti“ pati teisinė sistema – tokiomis kaip advokatai, kurie nedirba jei gerai nemoki, arba atstovai, kurių dauguma sulaikytųjų niekada net nėra matę. Viskas suorganizuota taip, kad kalėjimai būtų pilni vargšų – ir, net neabejokite, jie tokie ir yra.

Taigi, jei teisingumas negali būti niekas kita nei turtingųjų teisingumas prieš nepaklusnius (arba paklusnius) vargšus, jei teisingumas tegali būti klasinis, tai kuris kalinys tada nėra politinis? Jei pats kalėjimas turi realią politinę funkciją palaikyti tvarką ir socialinę rimtį, tai kuris kalinys nėra politinis kalinys? Paprasčiau tariant, kadangi kalėjimas yra politinis įrankis, vadinasi visi kaliniai yra politiniai. Šiuo atveju politiniu įrankiu tampa ir šios sąvokos vartojimas. O politika nėra dalykas, už kurį kovojame – priešingai, mes siekiame ją sunaikinti iš pačių pamatų.

Be to, šia sąvoka galėtume suabejoti ir dėl „inocentistinių“ jos aspektų. Neretai ji naudojama su tikslu pabrėžti „neteisingą“ įkalinimą, kaip tai daroma kalbant apie Mumią Abu-Jamal, Georges Ibrahimą Abdallah arba Pussy Riot – paminint plačiausiai žinomus ir labiausiai šiomis dienomis žiniasklaidos išpūstus atvejus. Tai pasireiškia siekiu parodyti, kad kažkas yra „nekaltas“, kadangi įkalintas buvo tik dėl savo idėjų. Taip politinio kalinio statuso reikalavimas tampa kova už žodžio laisvę (arba reikalavimu gerbti šią laisvę tose šalyse, kuriose ji yra teoriškai ir oficialiai pripažinta). Tačiau to pasekoje perversiškai pateisinamas įkalinimas už su žodžio laisve nieko bendra neturinčius,„tikrus“ nusižengimus. Tais atvejais, kai kaliniai akivaizdžiai įvykdė veiksmus, kuriais yra kaltinami, ir prisiėmė už juos atsakomybę, „politinio kalinio“ etiketė tampa mėginimu parodyti, jog šie veiksmai tebuvo atsakas į „neteisingus“ arba „nelegitymius“ įstatymus, tarsi kurie nors iš jų būtų „teisingi“ ar „legitymūs“ (pvz. tie, už kuriuos sėdi kiti kaliniai). Galiausiai, tiek vienu, tiek ir kitu atveju siekiama pabrėžti kalinių nekaltumą ir taip iš jų atimti bet kokią atsakomybę mėginant legitimizuoti jų veiksmus priešo akivaizdoje. Tokia prieiga niekaip negalėtų būti pritaikyta, pavyzdžiui, plėšikams – o be to, joje nėra nieko revoliucinio ar ko nors, kas būtų priešiška pačiam įkalinimui. Ar kalba eitų apie „žodžio laisvę“, ar apie nepasitenkinimą kokio nors įstatymo „neteisingumu“, abu šie požiūriai tereiškia reikalavimus valstybei – reikalavimus, siekiančius ją pagerinti ir taip patobulinti jos viešpatavimą mūsų gyvenimuose.

Būdami anarchistai mes nematome jokio reikalo veltis į politinius debatus (juose dalyvaujant ar nedalyvaujant valdžiai) tam, kad pareikštume, kas yra ir kas nėra morališkai teisinga bei vertinga. Būdami pasauliečiai, visa tai paliekame jų teisinei sistemai ir visokio plauko bažnyčioms. Vienintelis mūsų požiūriu siektinas su kalėjimais susijęs dalykas yra pilnas ir galutinis jų sunaikinimas be jokių derybų ir be jokių pereinamųjų priemonių. Tai pasieksime tik per kovą bei maištą tiek kalėjimų viduje, tiek išorėje.

Mes nenorime pasakyti, jog visi kaliniai nusipelno besąlygiško mūsų solidarumo. Pastarojo mes nelaikome nei skola, nei pareiga – tai tik abipusė priemonė kovoje prieš šią egzistenciją. Dėl to savo solidarumą skiriame absoliučiai visiems maištaujantiems kaliniams, kurie be jokių tarpininkų kovoja prieš jiems primestas sąlygas. Nors ir nesutinkame su daugybės kalinių mintimis ar veiksmais – o tam tikrais atvejais esame atvirai jiems priešiški – aiškiai pareiškiame vieną dalyką: mes esame priešiški visiems įkalinimo pavidalams ir jo nelinkime net ir didžiausiems savo priešams. Taigi, mūsų santykis su maištaujančiais kaliniais yra grįstas bendru mūsų interesu, kadangi šiuo atveju mūsų ir jų interesai susitinka maište ir/arba sukilime. „Politinio kalinio“ sąvokos kritika nėra susijusi su pasiaukojimu… Ji nėra susijusi ir su altruizmu. Mums ji susijusi tik su bičiulyste ir bendrininkyste, ir neturi nieko bendra su kokio nors pobūdžio labdara.

Žinoma, solidarizuotis su bičiuliais yra ženkliai lengviau nei su tolimais nepažįstamaisiais, nes bičiulių mintys ir veiksmai mums yra lengviau ir greičiau suprantamos bei identifikuojamos. Tačiau solidarumas neturėtų pasižymėti tingumu, jis turėtų peržengti tapatybines mažų ratelių perskyras ir apimti visus socialinio karo kalinius bei siekti laisvės visiems. Kitu atveju šiame solidarume nėra nieko revoliucingo ir jis reiškia tik paviršutinišką atsivertusių žmonių pripažinimą, niekuo nesiskiriantį nuo bet kokio kito bendruomeninio ar tapatybe grįsto palaikymo.

Dėl visų šių priežasčių, matydami kaip kai kurie revoliucionieriai antiautoritarai pasiskelbia esantys „politiniai kaliniai“, ar dar blogiau – reikalaudami tokio statuso pripažinimo iš savo priešų, mes nepalaikome tokio savęs išskyrimo. Tame nematome nieko daugiau nei mėginimą įrodyti savo įkalinimo „neteisėtumą“ arba prašymą, jog priešas suteiktų ypatingas sąlygas, privilegijas arba amnestiją.

Puikiai suprantame siekį laiką leisti kartu su kitais revoliucionieriais, nes tai palengvina kasdienybę ir veikiausiai tokie kaliniai geriau susikalbėtų tarpusavyje (nors iš tiesų galėtume paklausti kodėl?). Tačiau kita vertus, ar atsiskirti nuo kitų – taip, kaip tai išorėje daro daugybė bendruomeninio gyvenimo, socialinių centrų arba kontrakultūros kraujomaišoje skendinčių žmonių – tikrai yra pats geriausias sprendimas tiems, kurie nori skleisti revoliucines idėjas?

Neturėtume stebėtis tais atvejais, kai Italijoje ar Graikijoje valstybė siekia apgyvendinti kalinius anarchistus tose pačiose erdvėse, atskirtus nuo visų likusių kalinių. Taip neabejotinai siekiama užkirsti kelią maišto ir kovos idėjų bei praktikų sklaidai tarp visų kalėjimo gyventojų. Atskiriant tuos, kurie verčia prakaituoti administraciją, siekiama užtikrinti vidaus tvarką bei rimtį.

Taigi, mes atmetame perskyrą tarp „politinių“ ir „paprastų“ kalinių, nes ji neišvengiamai pateisina pačią įkalinimo sistemą. Arba politinių kalinių nėra išvis, arba politiniai yra visi įkalintieji ir dėl to nė vienas iš jų.

Solidarumas su socialinio karo kaliniais ir kalinėmis,

Laisvė visiems ir visoms

Des Ruines, 2014 žiema

Translation : Netvarka.