Non Fides - Base de données anarchistes

Accueil > Other langages / Otros idiomas / Altri idiomi / Andere Sprachen... > Lietuvių > Nelegalai? Pabėgėliai? Prieš žmonių rūšiavimą ir sąvartyną

Nelegalai? Pabėgėliai? Prieš žmonių rūšiavimą ir sąvartyną

dimanche 5 octobre 2014

Toutes les versions de cet article : [français] [italiano] [lietuvių]

Galbūt ką nors jau girdėjote apie tai, kad šiuo metu į Europą kasdien atvyksta po daugmaž 4000 žmonių. Galbūt pastebėjote migrantų stovyklas prie La Chapelle, šalia Austerlitz stoties, Jardin Éole, Halle Pajol ir kitose Paryžiaus vietose. Jei į visa tai pažvelgėte atidžiau, galbūt sužinojote ir apie išvaikymus, kuriuos laikas nuo laiko vykdo Paryžiaus savivaldybė bei jos mentai, ir kuriems ištikimai padeda Prancūzijos pabėgėlių ir asmenų be pilietybės tarnyba (OFPRA), Emmaüs, France Terre d’Asile, žalieji ir visi kiti, kurie siekia pagražinti žmonių, kuriuos valdžia laiko šiukšlėmis, rūšiavimą. Jei šiame kapitalizmu vadinamame sąvartyne jums paskirta šiukšliadėžė dar nespėjo užgęsinti visos jumyse likusios empatijos, galbūt dėl viso to ėmėte piktintis, galbūt net pajudinot savo subinę ir atnešėte maisto, drabužių bei vaistų, skirtų visiems tiems žmonėms, kurie vis dar nebaigė savo kelionės į nežinią, ir kurią pradėjo bėgdami nuo pernelyg gerai pažįstamo pragaro… Tegalime pasveikinti kiekvieną mėginimą įveikti abejingumą, žengiantį koja kojon su daugiau ar mažiau žiauriais išvaikymais bei sulaikymais. Šiame mieste, kur niekas nėra vertas daugiau už „simpatija“ pakrikštytą savo paklusnumą, tegalime paremti kiekvieną bandymą priminti, kad gatvėje pūti paliekame ne ką kita kaip gyvus individus. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai išmokstame apie tai kalbėti valdžios kalba…

Nes šiandien mums sakoma, kad jei norime būti draugiški, turėtume „priimti pabėgėlius“. Bet kas yra „pabėgėlis“? Pasak 1951-ųjų Ženevos konvencijos, tai yra prieglobstį suteikiančios valstybės globojamas asmuo, kuriam toks statusas suteikiamas dėl pagrįstos baimės būti persekiojamam savo gimtojoje šalyje. Ir kasgi nusprendžia, ar yra rimtas pagrindas bijoti? Ne kas kita nei valstybė! Tam, kad įgautum vadinamą „teisę į prieglobstį“, tau turi grėsti pavojus ir privalai pateikti tai paliudijančius dokumentus. Taigi, tam, kad bijotum su pagrindu, privalai gauti valdžios palaiminimą. Net jeigu miegi prie ginklų žvangėjimo, karas nevyksta tol, kol to nenusprendžia Jungtinės Tautos. Net jei esi pora žingsnių nuo mirties, turi tai įrodyti. O jei jau dvėsti, tai geriau tai daryti dideliais kiekiais – tam, kad padarytum gerą įspūdį galingiesiems bei viešajai nuomonei, nuo kurios jie priklauso (arba ne).

Bet net jeigu tavo vargas padarė gerą įspūdį galingiesiems, vis tiek šliauši ant kelių. Nes valstybė ir prekeiviai, kuriems ji tarnauja, niekada nesišvaisto dovanomis už dyką. Tai juk mainai. Yra pilna vietų, kur esi laukiamas išskėstomis rankomis, o tavo darbas už grąšius tikrai prisidės prie ekonomikos augimo. O jei nebūsi tuo patenkintas, leisim tau iš naujo paragauti gimtojo pragaro, visai kaip visus tuos, kurie, pasak valstybės, nenusipelnė būti priglausti ir kurie neturi vadinamosios „teisės“ nenudvėsti ant spygliuotos tvoros, nenumirti autostradoje į Calais ir nenuskęsti Turkijos, Graikijos ar Italijos vandenyse tarsi lengvai pakeičiamas pašaras.

Susidūrusi su vadinamaja „migrantų krize“, kurios metu Europos pareigūnai, priversti viešosios nuomonės, nusprendė priimti tam tikrą kiekį pabėgėlių, Prancūzija, o konkrečiai – OFPRA, jau pradėjo rūšiuoti tarp tų, kurie jų manymu nusipelnė „skubaus prieglobsčio“, ir visų kitų, kuriems prieglobsčio arba nereikia išvis, arba reikia mažiau, priklausomai nuo lengvai apskaičiuojamos grėsmės funkcijos, kurios parametrai yra geopolitiniai valdžios interesai bei naftos barelio kaina. To pasekmės pastariesiems yra visiškai aiškios. Neseniai, Jean-Quarré mokyklos okupacijos metu, Paryžiaus savivaldybė pareikalavo iš migrantų sąrašo vardų, kuriame prieglobsčio prašytojai būtų aiškiai atskirti nuo dokumentų neturinčių migrantų (kurie, galime manyti, tokie išliks amžinai) – mainais už tai buvo pasiūlyta skubi gyvenamoji vieta (nesunku atspėti, kad tikrai ne bedokumenčiams migrantams).

Deja, pareikšdami solidarumą su „pabėgėliais“, nenoromis pritariame šiai perskyrai ir viskam, kas iš jos plaukia. Tęsiame rūšiavimą, pateisinantį tų, kurių dokumentai nėra sutvarkyti, terorizavimą, masinius suėmimus, įkalinimą bei deportacijas. Pareikšdami solidarumą su kategorija, kuri gali būti apibrėžta tiktai valdžios, neišvengiamai pritariame jos vykdomai žmonių medžioklei prieš „įprastus“ migrantus be dokumentų ir visus kitus, kurie nepretenduoja į „teisę į prieglobstį“. „Pabėgėlis“ nėra žodžio „migrantas“ sinonimas. Tai yra sąvoka, kuria siekiama tuo pačiu ir užglaistyti, ir pateisinti terorą, vykdomą prieš tuos migrantus, kurių valstybė nepasirinko kaip tinkamų kandidatų tapti savo numylėtais pabėgėliais. Tai yra valdžios sąvoka, kuria siekiama suskaldyti vargšus tarpusavyje, sukurti skirtį tarp „gerųjų“ (pabėgėlių, kurie neblogai gyveno savo šalyse, neretai krikščionių ir t.t.) ir „blogųjų“ (be dokumentų, varšų tiek ten, tiek ir čia, kurie atvyksta vogti duonos nuo mūsų stalų). Pasaulyje, kuriame nebėra jokios prasmės, kur kiekvienas susiriečia savo asmeninės tapatybės kambarėlyje, mirti iš bado nepakanka tam, kad būtum sutiktas svetingai ir solidariai. Pora ašarų prieš sensacingas nuotraukas arba parašas po peticija apramina sąžinę, kai tuo tarpu deportacijos mašina ir toliau tęsia savo mirties verslą prieš pat mūsų visų nosis. Nes po šią žemę klajojančiųjų vargas nėra „humanitarinis“ reikalas. Jį sąmoningai kuria valstybės ir jų prekeiviai, o visiems priimtinu jį padaro jiems dirbantys vargo vadybininkai, kuriems tai yra tik dar vienas verslas, toks pat kaip kiti. Štai ką vadiname „deportacijos mašina“.

Taigi, „pabėgėlis“ yra valdžiai priklausanti sąvoka, kurios tikslas yra vienas: suskaidyti išnaudojamuosius, priversti manyti, jog jų interesai nesutampa, ir sukurti klases – „bloguosius“ migrantus be dokumentų ir „geruosius“ pabėgėlius, kuriuos Prancūzija vienaip ar kitaip priglaus su visu triumfuojančiu žmogaus teisių bei spygliuotų tvorų šalies humanizmu. O kas laukia tų migrantų, kurie nepretenduoja į „teisę į prieglobstį“? Tas pats, kas ir iki šiol: vargas, išnaudojimas, sulaikymo centrai ir deportacija. Juk išlikimą reikia užsidirbt!

Problema nėra dokumentų ar titulų trūkumas. Ne, problema yra tai, kad leidžiame kitiems nuspręsti, kas yra jų verti. Tol kol egzistuos dokumentai, tol jų neužteks visiems. Tol kol egzistuos valstybinės sienos, bus ir tų, kurie pražus mėgindami jas įveikti. Tol kol egzistuos valstybės, tol jos šulai ir toliau tęs žmonių medžioklę.

Dėl to mūsų kova nėra už pabėgėlius – nors tai jokiu būdu nereiškia, jog turėtume spjauti ant tų, kurie gavo tokį statusą. Mūsų kova yra prieš visas valstybes ir prieš jų sienas, kurios yra skirtos tik tam, kad luošintų, įkalintų ir žudytų. Leidimas gyventi yra tik vienas iš daugybės būdų suktis šitame šūdiname pasaulyje – bet tai nėra tai, ko mes siekiame. Pasaulyje, kuriame dokumentai reiškia teisę egzistuoti, „dokumentai visiems“ yra neįmanomas dalykas. Dėl to mes kaunamės už pasaulį, kuriame jie nebeturės jokios vertės.

Jūs mums sakote, jog nemokame mąstyti realistiškai? Šiuo atveju būti „realistu“ reiškia tęsti žudynes tuo pačiu nuslepiant tikrasias jų priežastis. Tokios realybės akivaizdoje mes renkamės tuojau pat veikti taip, kad šiandienos svajonės taptų realiomis rytoj.

Laisvė visiems ir visoms, su ar be dokumentų.

Už pasaulį be sienų, be mentų ir be vargo vadybininkų.

Sabotuokime deportacijos mašiną!

2015-ųjų rugsėjis,
keletas anarchistų

Télécharger le tract recto/verso en PDF

Paryžiaus gatvėse aptiktas tekstas. Tekstas prancūzų kalba: Non-Fides.
Translation : Netvarka.